Kada vaiko išvežimas gyventi į užsienį laikomas pagrobimu

Civiliniame kodekse nustatyta, kad teisę nepilnametį vaiką, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, išvežti į užsienio valstybę nuolat gyventi turi tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta ir tik gavęs rašytinį antrojo iš tėvų sutikimą. Jeigu antrasis iš tėvų atsisako duoti šį sutikimą, ginčą sprendžia teismas. Įstatymas dėl to jokių išimčių nenumato, todėl tai reiškia, kad kito iš tėvų rašytinis sutikimas arba teismo leidimas dėl persikėlimo gyventi su vaiku į užsienio valstybę yra būtinas ir tai visiškai nepriklauso nuo to, ar norima persikelti į kitą Europos Sąjungos valstybę, kurią nors iš Šengeno valstybių ar trečiąją šalį.

Kito iš tėvų rašytinis sutikimas išvykti su vaiku gyventi į užsienio valstybę nereikalingas tik tuo atveju, kai laikinai ar neterminuotai yra apribota tėvų valdžia. Esant tėvų valdžios apribojimui net ir neturint kito iš tėvų rašytinio sutikimo ar teismo leidimo, išvykus gyventi su vaiku į užsienį jokių teisinių pasekmių neturėtų kilti, tačiau visai kitaip yra, kai tėvų valdžia nėra apribota, o vaikas net ir neturint kito iš tėvų sutikimo ar teismo leidimo yra išvežamas gyventi į užsienį, nes tokiu atveju laikoma, kad vaikas į užsienį yra išvežtas neteisėtai (buvo pagrobtas).

Siekiant apsaugoti vaikus nuo žalingų padarinių, kuriuos sukelia jų neteisėtas išvežimas ar laikymas užsienio valstybėje priimta Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – Konvencija). Taigi, jeigu vaikas išvežtas į vieną iš susitarančiųjų valstybių, pagrobto vaiko grąžinimas vyksta pagal Konvenciją.

Pažymėtina, kad tėvas (motina), be kurio sutikimo vaikas buvo išvežtas į kitą valstybę, gali kreiptis į savo gyvenamosios vietos centrinę įstaigą arba į bet kurios kitos susitariančiosios valstybės centrinę įstaigą dėl pagalbos užtikrinti vaiko grąžinimą. Lietuvoje centrine įstaiga yra paskirta Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Jei centrinė įstaiga gauna nustatytos formos prašymą, ir yra pagrindas manyti, kad vaikas yra kitoje susitariančioje valstybėje, centrinė įstaiga tiesiogiai ir nedelsdama perduoda prašymą tos valstybės centrinei įstaigai, kad būtų sužinota vaiko buvimo vieta, vaiko grąžinimo klausimas būtų išspręstas taikiai ar net būtų pradėtas teismo procesas, kad vaikas būtų grąžintas.

Jeigu vaikas neteisėtai išvežtas į užsienio valstybę, kuri nėra prisijungusi prie pirmiau minimos Konvencijos, vaiko grąžinimo klausimo sprendimas gali pasunkėti ar netgi tapti neįmanomas, nes nėra aišku, kokia konkrečia tvarka vaikas turėtų būti grąžintas, į ką vaiko pagrobimo atveju reikėtų kreiptis, kad būtų pradėta vaiko grąžinimo procedūra ir kiek tokia procedūra būtų veiksminga.

Svarbu žinoti, kad klausimą dėl vaiko grąžinimo į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę sprendžia valstybės, į kurią išvežtas vaikas, teismas. Tai reiškia, kad, esant tokiam atvejui, kai vaikas buvo išvežtas iš Lietuvos į užsienio valstybę, Lietuvos teismai dėl vaiko grąžinimo į Lietuvą nespręs, nes tai turėtų spręsti tos užsienio valstybės, į kurią buvo neteisėtai išvežtas vaikas, teismas. Kadangi dėl vaiko grąžinimo sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju individualiai, todėl pasitaiko situacijų, kai net ir nustačius neteisėtą vaiko išvežimą vaikas gali būti negrąžintas į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę. Taigi, esant tam tikroms sąlygoms teismas gali atsisakyti grąžinti vaiką.

Teismas gali atsisakyti grąžinti vaiką, jeigu nuo vaiko pagrobimo praėjo daugiau kaip vieneri metai ir (ar) yra įrodyta, kad vaikas prisitaikė prie naujos aplinkos. Ar vaikas prisitaikė prie naujos aplinkos vertinama individualiai. Manytina, kad jeigu vaikas jau kurį laiką užsienyje gyvena, lanko užsienyje ugdymo įstaigą, turi ten draugų ir kita, turėtų būti laikoma prisitaikymu prie naujos aplinkos. Žinoma, prisitaikymui reikia laiko ir įprastai vos kelių mėnesių laikotarpis nesudaro pagrindo teigti, kad vaikas prisitaikė, tačiau praėjus vieneriems metams vaikas jau gali pradėti jaustis geriau naujoje aplinkoje užsienyje ir prie jos priprasti.

Vaikas gali būti negrąžinamas iš užsienio ir tais atvejais, kai pats vaikas prieštarauja būti grąžintas ir kai vaikas jau yra sulaukęs tokio amžiaus ir brandos, kai tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę. Vaiko prieštaravimas kiekvienu konkrečiu atveju vertinamas skirtingai, nes vaikas gali būti nepakankamai brandus, kad galėtų tinkamai suformuluoti savo nuomonę. Be to, vaiko nuomonei gali daryti įtaką tėvas (motina) ar kiti tretieji asmenys. Kadangi to paties amžiaus vaikai gali būti skirtingo brandos lygio, sąmoningai konkretus amžius, nuo kurio į vaiko nuomonę būtina atsižvelgti, nėra numatytas.

Į užsienio valstybę neteisėtai išvežtas vaikas gali būti negrąžintas esant didelei rizikai, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją.Siekiant įrodyti esant didelei rizikai gali būti pateikiami įrodymai dėl smurto namuose. Vaiką paėmęs vienas iš tėvų gali teigti, kad didelė tiesioginės žalos rizika kyla dėl fizinės, seksualinės ar kitokios prievartos prieš vaiką. Kuklesnės gyvenimo sąlygos nėra pagrindas konstatuoti didelei rizikai, kuriai esant vaikas neturėtų būti grąžintas. Taigi, jei vaiką paėmęs vienas iš tėvų teigia negalintis grįžti su vaiku į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę dėl savo sunkios finansinės padėties, pavyzdžiui, dėl to, kad jo gyvenimo lygis būtų žemesnis, jis negali susirasti darbo toje valstybėje arba susiklostė kitokios skaudžios aplinkybės, paprastai to nepakanka nutarčiai dėl vaiko negrąžinimo priimti.

Vaikas taip pat gali būti negrąžintas į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę, jeigu vaiko tėvas (motina), kuris prieštarauja vaiko neteisėtam išvežimui į užsienio valstybę, vaiko išvežimo metu nesinaudojo globos teisėmis (nebendravo su vaiku, juo nesirūpino ir kita) arba neprieštaravo ar vėliau sutiko, kad vaikas būtų išvežtas į užsienio valstybę gyventi.Svarbu turėti omenyje, kad Konvencija nėra taikoma, kai vaikui sukanka 16 metų. Dėl šios priežasties nepriklausomai nuo pirmiau nurodytų sąlygų, 16 metų sulaukusio vaiko priversti grįžti į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę nepavyks, jeigu vaikas pats to nenorės.

Paminėtina, kad vaiko grąžinimas nereiškia, kad vaikas bus grąžintas skyrium gyvenančiam tėvui (motinai). Gražinimas yra siejamas tik su vaiko grąžinimu į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę.

Šis advokatės Gintarės Bernotės komentaras buvo publikuotas Pajūrio naujienos laikraštyje: https://www.pajurionaujienos.com/?sid=26094&act=exp